Aš mylėjau tave,

O tu to net nežinojai,

Aš mylėjau tave,

O tu nieko nepastebėjai.

Aš mylėjau tave, dieną naktį verkiau,

Liūdėjau ir galvojau apie tave...

Nesimokiau, neklausiau tėvų,

Neklausiau mokytojų kalbų.

Jie man liepė - nežiūrėt

I vieną tašką, į lubas,

Nesvajoti apie tai, ko nebus...

Mama manęs klausė, - kas man yra?

O aš vis svajojau apie tai,

Ko nebus...

Aš svajojau apie mūsų meilę,

Bučinius ir aistrą,

Aš svajojau apie bendrą ateity ir vaikus,

O juk man net šešiolikos nėra...

Mano svajom galas,

Nublokštos į neviltį

Įsimylėjau tave per atstumą

Esu kvailė, aš tai žinau,

Bet juk širdžiai neįsakysi...

Bet protas mano širdies nepaklausė,

Stengiaus daugiau nebesvajot,

Nežiūrėt į lubas, į vieną tašką.

Bet širdis buvo galingesnė

Ji įveikė protą

Ir štai vėl svajoju apie

Mūsų bendrą ateity..!

Pradėjau gyventi vien

Iliuzijom ir svajom...

Mano visas pasaulis

Buvo dirbtinis, netikras.

Laikas sustojo, nieko nebeliko

Tik svajonės, kurios pakeldavo man nuotaiką

Bet, kai grįždavau į tikrovę

Pradėdavau liūdėti tik dar labiau...

Tu turi kitą,

Tau aš nereikalinga,

Bet nieko čia keista

Juk tu manęs, net nepažysti...

Kokia aš beviltiška,

Nesugebu savęs kontroliuoti.

Jau dvejus metus svajoju apie tave

Verkiu dėl tavęs,

Džiaugiuosi vos tave išvydus,

Bet tau savo jausmų neparodai,

Nes meilė mane padaro

Nedrąsiausia būtybe visame pasauly...

Kartais atrodo, jog tu taip toli,

Noes sėdi tik kitoje klasėj...

Visai čia pat...

Aš tave matau kiekvieną dieną,

 O, tu, mane ar matai?

Aš tave jaučiu,

O, tu? Ką, tu?

Ar išviso, ką nors man jauti,

Ar žinai kad, aš, esu?

Norėčiau sušukt,

Kad visas pasaulis, ar  net

Kosmusas išgirstų-

Aš, esu! Taip, aš, esu!

Ar mane matai,

Ar mane jauti?!

Aš, esu... Tikrai..!

Nejaugi, tu, netiki?

Tada kas aš esu?

Ar tai, aš?

Ar tik, svajonių apakinta mergiotė,

Nebegyvenanti realiame pasauly?

Tai kas, aš, esu?

Aš taip beprasmiškai įklimpau,

Bet, tai nereiškia, kad aš nežinau kas, aš, esu...

Aš, žinau...

Aš mergina,

Kuriai atiteko meilė be atsako...

Įsimylėjau žmogų,

Kurio net nepažystų,

Ar tai, teisinga?

Juk turiu teisę, jį, bent pažinti,

Bent kartelį jį paliesti...

Užuosti jo kvapą...

Esu tokia beviltiška,

Kad net savęs nekenčiu...

Noriu mirti,

Bet bijau Dievo bausmės,

Ar verta kankintis?

Jau dvejus metus laukiu su viltim,

Kad ateity bus geriau...

Ar iš tiesų dar yra vilties?

Viltis visada yra,

Tik ne visi, tai žino...